Jūratė Miliauskaitė: „Svarbiausia – tikėti muzika, kurią kuriu…”
„Kartais svajonės pildosi…”, – naujausio albumo „Stiklo siena” viršelyje užrašė dainininkė Jūratė Miliauskaitė. Ji šypteli: tai rašydama pirmiausia mintyse turėjusi muzikines svajones. „Muzika nėra kardinaliai kitokia, tačiau šį kartą albume – vyrauja baladės. Čia itin svarbūs tekstai, muzika nepaprastai rami, todėl ir skirtas jis labiau kamerinei aplinkai, – pasakoja dainininkė. – Seniai svajojau apie tokį albumą, nors ir puikiai suprantu, jog tai nėra komercinė muzika. Nebalansuoju ties bado riba, todėl darau tai, ką iš tikrųjų noriu, ir dėl ko pirmiausia prieš save nebūtų gėda.”
Idėją išleisti baladžių albumą J. Miliauskaitė brandino daugelį metų, tačiau, sako, anksčiau trūkę ryžto jį išleisti – įrašyti tokį albumą kainuoja nemažai, o apie tai, kad jis atsipirks, kalbėti, matyt, net neverta. Kad ir kaip būtų, svajonei tapus realybe apima nepaprastai geras jausmas, bet, kita vertus, gyventi įsikibus į šį jausmą nėra prasmės – būtina žingsniuoti toliau. „Skolą savo vidui tarsi gražinau, tad reikia padėti tašką ir žvelgti pirmyn. Žinoma, jei dainos ras kelią į klausytojų širdis, jų norės ir jos dažniau skambės, tai bus stimulas toliau dirbti, kurti naujas. Tiesa, jau dabar naujų dainų turiu tiek, kad galėčiau leisti antrą baladžių albumą, – nusijuokia. – Baladžių nereikia kurti – jos tarsi pačios uždainuoja. Tekstai patys padiktuoja muziką, nuotaiką, rodos, ją sukuria kažkas vietoj manęs – esu tik tarpininkas…”
Paklausta, ar turi mėgstamą dainą, dainininkė šiek tiek sutrinka, tačiau po akimirkos prisipažįsta: matyt, ta, kuri tapo tituline albumo daina. Pasak Jūratės, „Stiklo siena” – tikra, kaip žaizda. „Tai daina – be jokios pozos, dirbtinumo. Ji paprasta ir labai tikra. Man svarbiausia – tikėti muzika, kurią kuriu. Tikėti melodija, jos harmonija, tikėti jos tikrumu”, – prisipažįsta. „Stiklo siena” tapo tituline galbūt dar ir todėl, kad jos tema dainininkei pasirodė itin artima šiems laikams, tuo pačiu – svarbi ir aktuali: dažnai žmonės gyvena šalia, tačiau lyg už stiklo sienos – nemato, negirdi ir nejaučia vieni kitų. „Kartais kam nors dovanodama albumą pajuokauju: „Kai bus liūdna, paklausyk albumo ir pasidarys dar liūdniau.” Bet iš tikrųjų dainos nėra depresyvios. Jos – jaukios ir šiltos, šiek tiek svajokliškos, netgi optimistinės ir be tamsių minčių”, – neabejoja J. Miliauskaitė.
„Tylios dainos draugams”, – taip albume skambančią muziką apibūdina romantiškoji dainininkė. Iš tiesų ne vienoje dainoje skamba patys gražiausi žodžiai draugams, bičiuliams. „Nesijaučiu vieniša, tikrai turiu artimų sielų, kurios, žinau, visada yra kartu, nors ir nebūtinai realiame laike. Yra žmonių, kurie nėra man abejingai, kurie mane palaiko ir skatina, ir už tai dėkoju likimui, gyvenimui, Dievui. Jei ne draugai, galbūt savo svajonės ir nebūčiau realizavusi”, – šypteli J. Miliauskaitė.